Nejaugi tai viskas?

Norėčiau pradėti nuo liudijimo, kurį duoda pats šių ALFA kursų kūrėjas, Nicky Gumbel, anglikonų kunigas.
Didelę savo gyvenimo dalį aš buvau nekrikščionis ir turėjau daugybę priežasčių nepritarti krikščionių tikėjimui.
Visų pirma, man ji atrodė tokia nuobodi! Viskas, kas susiję su bažnyčia, religija ir krikščionybe, man atrodė taip nuobodu. Aš pritariau Robertui Luisui Styvensonui, kuris kartą savo dienoraštyje taip pažymėjo ypatingą savo gyvenimo momentą: „Šiandien buvau bažnyčioje ir nesijaučiu prislėgtas“… lyg tai būtų labai netikėtas dalykas! Maniau, kad ji nuobodi, neteisinga. Paauglystėje buvau ateistas ir save vadinau gana pretenzingai – logišku deterministu. Parašiau rašinį: „Dievo buvimo paneigimas“ ir aš gavau prizą už gilias religines žinias. Bet aš vis tiek maniau, kad krikščionybė yra klaidinga.

Aš tai pat maniau, kad ji absoliučiai nieko bendro neturi su mano gyvenimu. Kaip Jėzus, kuris gyveno prieš 2000 metų, už 3000 km, gali turėti kažką bendro su mano gyvenimu šiandien?! Man krikščionybė atrodė visiškai neturinti nieko bendro su tikrove.
Tuo metu aš iš tiesų neišmaniau, kas yra krikščionybė.
Vienas ligoninės kapelionas užsirašė keletą atsakymų, kurių sulaukė, uždavęs šį klausimą. „ar norėtumėte priimti Šventąją Komuniją?“ Jis susilaukė gana neįprastų atsakymų…
Štai keletas pavyzdžių:
Vienas vyriškis atsakė:
-Ne, ačiū, aš priklausau Katalikų bažnyčiai.
Kitas atsakė:
-Ne. Dėkoju, aš buvau užsisakęs kukurūzų dribsnių.
Dar vienas atsakė :
-Ne, ačiū, aš niekada nebuvau apipjaustytas.

Žvelgdamas atgal (nors anuomet man taip neatrodė) drįstu teigti, kad tuo metu, kai visiškai nesidomėjau krikščionių tikėjimu, man vis dėlto kažko trūko. Kažkada kalbėdamas apie savo tikėjimą princas Čarlzas sakė, kad nepaisant visų mokslo pasiekimų „sielos gilumoje išlieka nuolatinis nesąmoningas nerimas, kad kažko trūksta, kažkokios sudedamosios dalies, kuri suteiktų gyvenimui vertę..“ Žvelgdamas atgal manau, jog kažko trūko.

Kodėl aš tai sakau? Todėl, kad visą laiką laukdavau, kas bus toliau mano gyvenime; koks kitas etapas?
Pamenu, būdamas mokykloje galvojau: „kai tapsiu klasės seniūnu, tada jau nieko netrūks“. Man pavyko tapti seniūnu (na tiksliau jo dešiniąja ranka). Jaučiausi puikiai maždaug tris savaites. Tada pradėjau galvoti: „Gyvenime turi būti kažkas daugiau, nei tai .“ Maniau, kad, baigęs mokyklą, būsiu laisvas – tai ir bus ta lauktoji pilnatvė. Kai baigiau mokyklą, buvau patenkintas maždaug tris savaites. Tada vėl pradėjau galvoti: „Gyvenime turi būti kažkas daugiau, nei tai “.
Maniau, kad galbūt, kai susirasiu merginą… kažkaip, nežinau kaip, bet man pavyko susirasti merginą.. Maždaug tris savaites gyvenau ramiai.
Manau, kad daugelis žmonių yra tokie. Mes gyvenime vis kažko siekiame, laukiame, manydami, jog galbūt tai suteiks pilnatvę. Ir kai kažkas išsipildo, suvokiame, jog tai mūsų netenkina, kad vis dar tebealkstame kažko daugiau.
Jėzus pasakė „Aš esu gyvenimo duona“. Aš esu tas, kas gali numalšinti tą alkį, esantį kiekvieno žmogaus širdyje.

Viena japonė taip paaiškino, ką Jėzus norėjo tuo pasakyti. Ji sakė: „Japonijoje sakoma, kad žmogus turi du skrandžius: vieną skrandį įprastam maistui – mėsai, bulvėms, vaisiams, daržovėms, o kitą – ryžiams. Ir nesvarbu, kiek įprasto maisto suvalgytume, mes niekada nesijaučiame sotūs, jei nesuvalgome ryžių“. Manau, jei Jėzus būtų kalbėjęs japonams, tai būtų pasakęs: „Aš esu gyvenimo ryžiai“. Aš esu tas asmuo, kuris gali pripildyti tą antrą skrandį, kurį mes visi turime. Kiek daug tų kitų dalykų mes turime gyvenime – kad ir gerų dalykų (draugysčių, nuosavybės, atostogų ir pan.), vis tiek lieka jausmas, kad kažko vis dar trūksta.

Vienas Anglų visuomenės žymus apžvalgininkas, kuris stipriai tvirtina, kad nėra krikščionis, parašė:
„Šalyse, tokiose kaip mūsų, yra daugybė žmonių, turinčių visas materialines gėrybes, kurių tik galima trokšti, taip pat ir tokius nematerialius dalykus kaip laiminga šeima. Ir, vis dėlto, gyvena gyvenimą, pilną kartais užslėptos kartais išreikštos nevilties, nesuprasdami nieko, išskyrus tai, kad jų viduje yra tuštuma ir, kad, nesvarbu kiek valgio ar gėrimo jie į ją piltų, kokia daugybe automobilių ar televizorių bandytų ją užkišti, ir kiek daug gerai išauklėtų vaikų ar ištikimų draugų turėtų… vis tiek skauda“. Panašiai kalbėdavo Motina Teresė iš Kalkutos.

Kodėl Jėzus yra tas vienintelis asmuo, galintis numalšinti tą alkį, kurį mes visi jaučiame? Nes juk Jėzus pasakė „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas“.

Visų pirma, Jėzus nurodo kryptį paklydusiam pasauliui. Jis numalšina tą alkį, kurį mes visi jaučiame – gyvenimo prasmės ir tikslo alkį.

Pažįstu tokią porą. Kai jie buvo jaunesni, jų namuose vaikų aukle dirbo mergina iš Švedijos. Ta švedė mokėsi anglų kalbos, bet dar nebuvo gerai įsisavinusi visų angliškų išsireiškimų. Vieną kartą, kai jos prižiūrimi vaikai labai įsidūko, ji įbėgo į kambarį norėdama jų paklausti: „Ką jūs čia išdarinėjate ant žemės?!“ bet dėl savo netobulos anglų kalbos ji sušuko: Ką jūs čia žemėje darote? Klausimas, kurį ji netyčia uždavė, yra iš tiesų vertas dėmesio.
Ką mes čia žemėje darome? Kokia prasmė? Iš kur mes ateiname? Kas mes esame? Kur link keliaujame? Koks gyvenimo tikslas, kokia prasmė? Daug žmonių gyvenime ieško ir trokšta rasti atsakymus į šiuos klausimus.

Levas Tolstojus, kuris parašė labai žymias pasaulio mastu knygas Karas ir taika bei Ana Karenina, parašė dar kitą Išpažintis po metų. Toje knygoje jis aprašo savo ieškojimus, kaip jis, dar būdamas vaikas, atmetė krikščionybę. Baigęs universitetą, jis tapo labai ambicingas, ieškojo malonumų. Patekęs į socialinę Maskvos ir Sankt Peterburgo terpę, jis smarkiai gėrė, paleistuvavo, lošė, gyveno palaidą gyvenimą. Jis teigė, jog tai jo netenkino. Ieškodamas pasitenkinimo, jis susimąstė, kad galbūt atsakymas yra pinigai. Paveldėjęs gausų palikimą ir iš savo knygų susikrovęs nemažą turtą, vis dėlto nejautė pasitenkinimo. Jis mąstė: galbūt sėkmė, garbė, svarbi padėtis visuomenėje… Ir vis tiek tai jo netenkino. Tada jis pradėjo galvoti, kad galbūt šeima atneš jam pasitenkinimą. Jis vedė 1862 metais, santuoka buvo laiminga, turėjo net trylika vaikų, kurie, kaip jis rašo, atitraukė jį nuo bet kokio gyvenimo prasmės ieškojimo. Jis įvykdė visus užsibrėžtus tikslus, ir, atrodė, turi absoliučiai viską – tobulą laimę. Bet vis dėlto, dėl vieno neatsakyto klausimo jis atsidūrė ties savižudybės riba: Kokią prasmę, turi mano gyvenimas; prasmę, kurios nesunaikintų mirties neišvengiamybė?
Rašytojas atsakymo ieškojo visose mokslo ir filosofijos srityse. Vienintelis atsakymas į klausimą „kodėl aš gyvenu?“, kurį jis galėjo rasti, buvo toks: “Erdvės ir laiko begalybėje be galo mažos dalelės be galo sudėtingai kinta.“ Bet tai jo netenkino. Taigi jis dairėsi į savo amžininkus, ir pastebėjo galų gale, jog paprasti Rusijos valstiečiai turi atsakymą – tai santykis su Dievu per Jėzų Kristų.

Praėjus šimtui metų niekas nepasikeitė. Fredis Merkuris, pagrindinis roko grupės Queen vokalistas, sukaupė milžinišką turtą ir pritraukė tūkstančius gerbėjų, bet viename iš interviu prieš pat savo mirtį prisipažino, jog yra beviltiškai vienišas. Jis sakė: „ Gali turėti viską pasaulyje ir vis tiek būti vienišiausias žmogus, ir tai yra karčiausia vienatvė. Sėkmė man davė pasaulio garbinimą ir milijonus svarų, bet ji man sukliudė turėti vieną dalyką, kurio mums visiems reikia – nesibaigiantį meilės santykį.“ Yra vienintelis niekada nenutrūkstantis tikros meilės santykis. Ir tai yra santykis su Dievu.

Jėzus pasakė: aš esu kelias į tą santykį. Ir tame santykyje mes atrandame savo gyvenimo prasmę ir tikslą, vienintelę priežastį, dėl kurios buvome sukurti. Kartais manęs žmonės klausia: ar kas nors pasikeičia kai turi santykį su Dievu?
Kai mes buvom vaikai, daugybė mūsų turėjome nespalvotą televizorių, kuris mums visai patiko. Žinoma tuo metu televizoriai nebuvo labai geri. Dažnai ekrane “bėgdavo” juostos. Jei kas turėjote tokį televizorių, žinote, kaip atrodo, kai “bėga” juostos ir, kai vaizdas yra neryškus. Gal ir jums sušvito vieną dieną, kad televizoriui praverstų – antena. Kai tą anteną pastatai už televizoriaus, vaizdas tampa puikus ir aiškus.
Sakyčiau jog tai tarsi „prieš“ ir „po“ Kristaus priėmimo analogija. Ta antena yra tarsi santykis su Dievu per Jėzų Kristų.

Taigi, tai yra pirmas dalykas: Jėzus nurodo kryptį paklydusiam pasauliui.

Antras dalykas – Jis atveria tikrovę sumaišties pilnam pasauliui.
Jėzus sako: Aš esu tiesa. Jis numalšina tiesos alkį, kuris yra kiekviename iš mūsų. Kai kurie galbūt sakys: labai gerai, jei Jis numalšina tavo tikslo ir prasmės alkį; jeigu tau to reikia, puiku, bet man to nereikia. Tau šis variantas tinka, bet man – ne“. Bet logiškai mąstant taip negali būti. Nes, arba tai yra teisybė, o jei taip, tai galioja visiems, arba tai yra neteisybė, tuo atveju – mes savo gyvenimus remiame klaidingais įsitikinimais. Tad kuo greičiau atsitokėsime, tuo geriau.
C.S Lewisas apie tai rašė: „Krikščionybė yra teiginys, kuris, jei yra neteisingas, yra visai nesvarbus, o jei teisingas – yra be galo svarbus. Vieno dalyko negali būti: jis negali būti „vidutiniškai“ svarbus.“ Taigi klausimą turėtume formuluoti taip: ar ji teisinga? Tai yra vienas iš klausimų, kuriuos nagrinėjame Alfoje, mes ieškome Jėzaus gyvenimo, mirties ir prisikėlimo įrodymų. Nes prisikėlimas yra krikščionybės ašis. Nuostabu, kad yra tiek žmonių ieškančių įrodymų, kurie pažvelgę į šiuos dalykus priėjo išvados, kad tai yra teisinga. Ir tokių žmonių, kurie nepasitenkina lengvais, paviršutiniškais atsakymais.
Pvz. Mokslininkai. Man nepaprastai įdomu yra tai, kad dauguma žymių mokslininkų buvo tikintys. Dekartas, Niutonas, Kepleris, Galilėjus, Lokas, Kopernikas, Faradėjus, Boulas, Mendelejevas, Kelvinas, Pasteris, Listeris, Maksvelas, Simpsonas. Profesorius Džeimsas Simpsonas, talentingas mokslininkas, kurio atradimai atvėrė kelią transplantacinei chirurgijai, kartą buvo paklaustas: „Koks atradimas buvo didžiausias jūsų gyvenime?“. Jo atsakymas buvo toks: „Pats svarbiausias atradimas buvo Jėzaus Kristaus asmuo.“

Taigi, įrodymai, arba bent nuorodos, kad krikščionių tikėjimas yra priimtinas protingam žmogui, yra svarbus dalykas.
Tačiau, kai Jėzus sako: Aš esu tiesa, Jis kalba apie tiesą didesnę nei intelektualinė tiesa. Žydai tiesą supranta kaip tai, ką patiria. Yra didžiulis skirtumas tarp intelektualaus ir asmeninio tiesos pažinimo.
Vėl pailiustruosiu tai pasitelkdamas analogiją…
Feliksas ir Teresė yra jau daugiau nei 25 metų susituokę. Tarkim, dar prieš susitikdamas savo žmoną Feliksas nueina į knygyną ir pamato knygą, pavadinimu: „Teresė – nuostabioji moteris“. Ir mano sau „o, kaip įdomu“. Peržvelgia turinį: pirmas skyrius – Jos išskirtinis intelektas; antras skyrius – jos žėrinti asmenybė; trečias skyrius – jos didžiulė kantrybė; ketvirtas skyrius- jos pajėgumas būti ištverminga žmona; penktas skyrius – jos nuostabūs kulinariniai sugebėjimai; šeštas skyrius – jos sportiniai sugebėjimai (gal trumpesnis skyrelis ) Feliksas perskaito tą knygą: “Oho! Kokia asmenybė!” Tai būtų intelektualus pažinimas. Dabar Feliksas gali jums pasakyti, kad jo žmona iš tiesų yra nuostabus asmuo – tai yra asmeninis pažinimas. Ir, kai mes sakome, kad tikime, jog Jėzus yra tiesa, tai nėra tik intelektualus pažinimas, tai yra asmeninis pažinimas. Tai yra santykio su Juo patirtis. Laikui einant.

Trečias dalykas – Jėzus atėjo, kad atneštų gyvenimą į pasaulio tamsą.
Jėzus pasakė – “Aš esu gyvenimas”, “Aš atėjau, kad jūs turėtumėte gyvenimo pilnatvę”. Jis numalšina mūsų visų jaučiamą alkį, atleidimo alkį. Jėzus atėjo, kad išlaisvintų mus iš tų dalykų, kurie griauna mūsų gyvenimą, iš tų blogų dalykų, kuriuos darome. Yra didžiulis skirtumas tarp blogų dalykų, kuriuos darome, ir klaidų. Mes visi darome klaidas. Klaidos nėra taip svarbu… kartais jos netgi gali būti visai smagios… paskaitysiu jums kelias ištraukas iš mokinių brandos egzaminų darbų. Tai paimta iš tikrų brandos egzamino rašto darbų.
Štai ką rašo vienas mokinys: pirmoje Biblijos knygoje – Pradžiąknygėje – Adomas ir Ieva buvo sukurti – iš obels. Vienas iš jų sūnų, Kainas, paklausė: ar aš esu savo brolio sūnus?“.
Dar vienas rašo: Mozė nuvedė hebrajų vergus prie Raudonosios jūros, kur jie gamino neraugintą duoną ( duoną, kurioje nėra sudėtinių komponentų). Mozė užlipo ant Sionido kalno, kad gautų Įstatymo plokštes… Jis taip ir mirė nepasiekęs Kanaanos žemės.“
Kitas rašo: Graikai buvo labai skulptūriški žmonės. Ir be jų mes neturėtume istorijos. Graikai tai pat turėjo mitus, tokius kaip “Iljada apie Homerą ir Odisėją” ir kitus.
Dar kitas rašo: Sokratas buvo didis graikų mokytojas. Jis vaikštinėdavo duodamas žmonėms patarimus. Jie jį ir užmušė… Sokratas mirė nuo per didelės kokaino dozės. Po jo mirties jo karjera patyrė dramatišką nuosmukį.
Kitas: Johanas Bachas parašė daug nuostabių muzikos kūrinių ir turėjo didžiulį būrį vaikų. Savo palėpėj jis laikė seną klavesiną, ant kurio jis dažnai treniravosi. Bachas mirė nuo 1750m iki dabar. Bachas buvo žymiausias pasaulio kompozitorius, kaip ir Hendelis. Hendelis buvo pusiau vokietis, pusiau italas, pusiau anglas – turėjo būti nemažo ūgio.

Taigi, klaidos, kurias darome, reliatyviai gali būti nežalingos. Bet yra vienas dalykas, atsirandantis su blogais dalykais, kuriuos darome, ir tai yra kaltė. Aišku, būna neteisingas savęs kaltinimas? Bet aš turiu omeny tikrą kaltę.
Ir krikščionybės žinios šerdis yra tai, kad: Dievas tave myli. Dievas taip mus pamilo, kad nenorėjo, jog gautume tai… ko nusipelnėme. Jis taip mus pamilo, jog pasiuntė savo vienatinį sūnų Jėzų mus mylėti iki galo, iki kryžiaus mirties. Tai yra kryžiaus esmė: Jėzus prisiėmė blogus dalykus, kuriuos darome, kalbame, galvojame – ant savęs. Jis mirė už tave, Jis mirė už mane. Nes Jis mus myli. Dievas norėjo, kad mes turėtume santykį su Juo – per Kristų. Ir ant kryžiaus jis prisiėmė mūsų kaltę. Jis nutraukė mūsų gyvenimuose esančių priklausomybių raiščius ir, kai Jis prisikėlė, sulaužė mirties baimę ir bet kokią kitą baimę, kuri eina kartu su ja. Jis mums suteikė galimybę pažinti Dievą, mylėti taip, kaip turėtume mylėti, tapti tokiais žmonėmis, kokiais širdies gilumoje visada norėjome būti. Tai jis įvykdė savo Dvasia, ateinančia gyventi mumyse ir keisti mus, kad būtume panašūs į Jį…
Žinoma, nėra lengva būti krikščioniu. Aš manau, kad šiandien yra daug sunkiau būti tikru krikščioniu, nei būti nekrikščioniu. Gyvenimas nebuvo lengvas Jėzui, taip pat jis nebuvo lengvas Jėzaus sekėjams. Bet tai buvo nepaprastai įdomus gyvenimas.
Krikščionybė nėra nuobodi. Tai – nepaprastai įdomus gyvenimas. Ji nėra neteisybė – Jėzus yra tiesa. Ji nėra beprasmiška – Jėzus atėjo, kad suteiktų mums gyvenimo pilnatvę.

Spėju, kad jums kyla įvairių reakcijų į tai, ką dabar kalbėjau. Kai kas iš jūsų gali pasakyti: visiškai teisingai, aš tai žinau iš savo patirties. Galbūt jūs niekada nesate čia buvęs, gal jūs atėjote iš kitos bažnyčios, – tai nėra svarbiausias dalykas. Svarbiausia, kad jūs turite tą santykį su Dievu per Kristų. Ir jeigu jūs jį turite, tai nuostabu.
Kiti galbūt pasakys: na, aš nesu tikras. Kai Paulius nuvyko į Atėnus ir kalbėjo apie Jėzų ir jo prisikėlimą, buvo trys skirtingos reakcijos: kai kurie – žiūrėjo su pašaipa. Tie, kurie gal šiandien priklausote šiai kategorijai, – prašau, nemanykite, kad aš čia stoviu kaip teisėjas ir noriu jus nuteisti. Visai ne, tai yra suprantama reakcija.
Antra kategorija – tai tie, kurie Pauliui nuvykus į Atėnus sakė, mes norime išgirsti daugiau. Kol kas mūsų neįtikinai, bet mes norime išgirsti daugiau. Ir jeigu jūs priklausote šiai kategorijai, aš tikrai jus raginu ieškoti ir atrasti. Jūs galite tai padaryti patys, galit pasiimti Bibliją ir skaityti Naująjį Testamentą. Arba jūs galite nueiti į bet kokią bažnyčią, ir pasiteirauti: aš noriu pasigilinti, ar yra kokie kursai, kuriuos galėčiau lankyti? Yra įvairiausių kursų. Vienas iš kursų, yra Alfa kursas. Svarbu ne tai, kokį konkretų kelią jūs pasirinksit, o tai, jog tiesa yra tokia svarbi, kad verta paaukoti dešimt ketvirtadienio vakarų, kad ją atrasti.
Trečia kategorija buvo tie, kurie Pauliui nuvykus į Atėnus, įtikėjo. Jie jam tarė: užteks, esame tikri, kad norime turėti tą santykį su Dievu per Kristų. Ir jei jūs priklausote šiai kategorijai, siūlau tai padaryti tiesiog dabar. Tai labai paprastas dalykas. Turime padaryti tik trys dalykus: pasakyti „atsiprašau“, tai reškia nusisukti nuo visų blogų dalykų, kuriuos darėme; pasakyti “ačiū” Jėzui už tai, kad mirė už mus ant kryžiaus – tai yra tikėjimas; ir pasakyti „prašau“, prašau ateik ir pripildyk mane savo Dvasia.

Todėl norėčiau paprašyti, kad jūs būtumėte tokie malonūs, (net jeigu yra tik vienas žmogus, kuris nori melstis), galbūt užsimerkite ar nuleiskite galvą, suteikite jam galimybę pasimelsti, jeigu jis nori tai padaryti. Ir kai aš melsiuosi labai trumpa malda, jeigu jūs norite, galite melstis kartu. Nebūtina melstis garsiai, melskitės savo širdyje, Jėzus girdi mūsų širdies maldą, Jis yra čia su mumis, Jis prisikėlė iš numirusių ir jūs galite kreiptis į Jį.

Melskimės. Viešpatie Jėzau Kristau, atleisk man už blogus dalykus, kuriuos darau savo gyvenime. Ir, jei kas nors ateina jums į galvą, tiesiog prašykite atleidimo už tą konkretų dalyką. Dabar aš nusisuku nuo visko, kas yra bloga. Prašau, atleisk man. Ačiū, kad mirei ant kryžiaus už mane. Dabar aš priimu tavo atleidimą. Aš patikiu tau savo gyvenimą ir meldžiu, kad ateitum ir pripildytum mane savo Šventąja Dvasia, kad būtum su manim amžinai. Ačiū, Viešpatie Jėzau. Amen.
Dabar noriu pasimelsti už tuos, kurie meldėsi šia malda savo širdyje:
Ačiū, Viešpatie, už tuos čia esančius žmones, kurie savo širdy meldėsi šia malda. Meldžiu, kad dabar pripildytum juos savo Šventąja Dvasia, kad ugdytumei jų santykį su tavimi. Ir aš meldžiuosi už mus visus čia esančius, kad mus patrauktum arčiau savęs, kad padėtum žengti dar vieną naują žingsnį mūsų gyvenimuose. Per Jėzų Kristų. Amen.